Pripažinsiu, mane suintrigavo knygos pavadinimas ir viršelis. Be konteksto, „I’m Glad My Mom Died” skamba beveik eretiškai. Kaip galima džiaugtis, kad kažkas numirė? Ir dar mama?
Tai lengvai skaitomi, spalvingi, (savi)ironiški it tuo pat metu labai sunkūs memuarai, kuriuose Jennette McCurdy pasakoja apie tai, ką reiškia užaugti savo mamos lūkesčių šešėlyje.
Kiek tik save prisimena, vienintelis Jennette tikslas buvo džiuginti mamą. Kol ji buvo visai maža, viskas atrodė paprasta ir savaime suprantama, tačiau bręstant ir formuojantis asmeninėms riboms, prioritetams bei poreikiams, buvo vis sunkiau išbūti tokiame santykyje taip, kad laimingos būtų abi. Istorija pasakojama jau stiprokai atsitraukus ir nemažai prasiterapinus, tad dabar jau lengva suprasti, kokia žalojanti buvo autorės vaikystė. Tačiau anksčiau tai buvo jos realybė, kurios ji negalėjo su niekuo palyginti. Bet koks suabejojimas, supykimas ar poreikio išreiškimas reiškė grėsmę, kad kažkas labai svarbaus gali subyrėti. Ji negalėjo sau to leisti.
Fame has put a wedge between Mom and me that I didn’t think was possible.
She wanted this. And I wanted her to have it. I wanted her to be happy. But now that I have it, I realize that she’s happy and I’m not. Her happiness came at the cost of mine. I feel robbed and exploited.
Sometimes I look at her and I just hate her. And then I hate myself for feeling that. I tell myself I’m ungrateful. I’m worthless without her. She’s everything to me. Then I swallow the feeling I wish I hadn’t had, tell her “I love you so much, Nonny Mommy,” and I move on, pretending that it never happened. I’ve pretended for my job for so long, and for my mom for so long, and now I’m starting to think I’m pretending for myself too.
Vaikystėje išgarsėjusi kaip aktorė, Jennette augo, brendo ir keitėsi, bet aplinkiniai tai ignoravo. Ji taip ir liko Sam Pucket – maža mergaite iš vaikiško serialo.
It doesn’t help that I’m famous for a thing I started when I was a kid. I think of what it would be like if everyone was famous for a thing they did when they were thirteen: their middle school band, their seventh-grade science project, their eighth-grade play. The middle school years are the years to stumble, fall, and tuck under the rug as soon as you’re done with them because you’ve already outgrown them by the time you’re fifteen.
But not for me. I’m cemented in people’s minds as the person I was when I was a kid. A person I feel like I’ve far outgrown. But the world won’t let me outgrow it. The world won’t let me be anyone else. The world only wants me to be Sam Puckett.
I’m aware enough to know how fucking annoying and whiney this all sounds. Millions of people dream of being famous, and here I am with fame and hating it. I somehow feel entitled to my hatred since I was not the one who dreamed of being famous. Mom was. Mom pushed this on me. I’m allowed to hate someone else’s dream, even if it’s my reality.
Bręsdami mes prisiimam vis naujas roles, pažįstam save įvairiuose kontekstuose ir po truputį gryninamės savo savastį. Jennette savasties raida buvo visapusiškai apsunkinta: nuo vaikystės ji dirbo, įkūnydama kitus personažus, o santykyje su mama ji ne tik negalėjo savęs pažinti, išmokti reguliuoti savo emocijų ir suprasti savo poreikių, bet buvo priversta save apskritai nuneigti.
What is my identity, even? What the fuck is that? How would I know? I’ve pretended to be other people my whole life, my whole childhood and adolescence and young adulthood. The years that you’re supposed to spend finding yourself, I was spending pretending to be other people. The years that you’re supposed to spend building character, I was spending building characters.
Knygoje puikiai aprašomas skausmingas, nerangus ir lėtas virsmas: iš mamos šešėlio į atskirą asmenybę. Ne mažiau taikliai aprašomi ir valgymo sutrikimai, lydėję Jennette nuo pat ankstyvosios paauglystės. Jie „padėjo” jai reguliuoti emocijas bei kūrė iliuziją, kad kažką gyvenime ji visgi gali kontroliuoti. Itin gerai matosi sutrikimų raida: nuo bent kažkiek sukontroliuojamo ir racionalizuojamo epizodinio elgesio iki nebesuvaldomos, savo veikimo mechanizmą ir „logiką” turinčios jėgos.
It’s so annoying, eating-disorder brain. Anytime I’m having a conversation with someone over a meal, there’s another conversation happening internally— judgments and criticisms and self-loathing that press on me with such severity.
They’re a brutal distraction. I can never be present with whoever I’m with. My focus is always more on the food than the person.
Knygą tikrai nelengva skaityti, kad ir koks lengvas būtų rašymo stilius. Bet tikrai verta.
