Visai neseniai Center for Countering Digital Hate (CCDH) tyrėjai atliko nedidelį eksperimentą: sukūrė kelias TikTok paskyras ir tikrino, kaip greitai TikTokas pradės joms siūlyti turinį apie savižalą, savižudybę ir valgymo sutrikimus.
Gavosi taip, kad TikTokas jau po ~3 minučių ėmė siūlyti video apie savižudybę. Po ~8 minučių pasibėrė turinys apie valgymo sutrikimus. Kas 39 sekundes TikTokas rodė video, referuojančius į kūno vaizdą (svorio metimą, dietas, kosmetines operacijas).
Tyrėjai nurodo, kad pažeidžiamoms paskyroms TikTokas rodė ~12 kartų daugiau turinio apie savižalą, savižudybę bei valgymo sutrikimus nei standartinėms. Šiuo atveju „pažeidžiamos” paskyros – tai tokios, kurios 10 sekundžių stabtelėjo ties atitinkamu turiniu ir jį palike’ino (t. y. apmokė TikTok algoritmą, kad toks turinys joms įdomus). Beje, paskyrose nurodytas amžius buvo 13 metų.
Kažkoks košmaras.
Teisybės dėlei, šio eksperimento autoriai nediferencijavo, kokio pobūdžio turinys buvo rodomas – šviečiamasis ar „toksiškas”. TikToke pilna kūrėjų, kurie dalinasi savo sveikimo istorijomis, kalba apie asmenines patirtis terapijoje, stengiasi mažinti stigmą, kuri supa psichikos sveikatos sunkumus. Ten pilna ir edukuojančių, inspiruojančių, juokaujančių psichologų. Tikėtina, kad ir tokių kūrėjų turinys buvo traktuotas kaip galimai žalingas vien dėl to, kad liečia atitinkamas temas.
Bet ne paslaptis, kad iš tiesų toksiškų (savidestruktyvų elgesį skatinančių) video kūrėjai vis randa būdų, kaip apeiti TikToko moderaciją, naudojant vis įmantresnius raktinius žodžius ir dar kažin ką. Tokius video pamatę „nepažeidžiami” žmonės galbūt tiesiog praswipe’intų, bet pažeidžiamiems jie gali veikti kaip triggeris. Pavyzdžiui, mano praktikoje sutikti valgymo sutrikimus besigydantys jaunuoliai neretai pasakoja, kad renkasi sekti tokias paskyras, kurios rezonuoja su jų sutrikimu – įkvepia ne sveikąją, o sutrikusią jų dalį. Tokiu būdu TikTokas tampa vienu dideliu triggeriu. Svarbus gijimo proceso momentas – socialinių tinklų detoxas, prasivalant nuo visų toksiškų paskyrų ir apsupant save įvairiapusiška, stiprinančia informacija. Čia gali tikti ir anksčiau minėtos paskyros, kuriose kalbama apie asmenines sveikimo istorijas. Taip iš sveikimą sunkinančio faktoriaus TikTokas ir apskritai socialiniai tinklai gali tapti resursu.
Kai TikToką naudoja vaikai, viskas dar labiau komplikuota. Vaikams sunku kritiškai įvertinti, koks turinys jiems naudingas, koks – žalingas. Ką tada daryti? Riboti, drausti, taip tarsi apsaugant vaiką nuo galimų negandų?.. Ilgalaikėj perspektyvoj tai gali prikurti tik daugiau problemų. Man konstruktyvesnis tėvų elgesio variantas atrodo toks:
- Suprasti, kokius poreikius vaikas tenkina TikToke – kas jam įdomu, kas jį džiugina, gal jis ten randa bendraminčių – kas juos vienija?
- Atvirai kalbėti apie socialinius tinklus ir, svarbiausia, domėtis pagarbiai – taip pat, kaip domėtumėmės kitais vaikui svarbiais dalykais.
- Susitarti dėl taisyklių ir privatumo ribų. Pvz., derėtis, kiek laiko abiejų pusių supratimu būtų priimtina praleisti tiktokuose, ar būtų galima užmesti akį, ką vaikas like’ina, su kuo bendrauja. Suprantama, vaikui savo privatumą labai norisi saugoti, bet galbūt pavyktų susitarti, jautriai ir kantriai vaikui paaiškinant savo susirūpinimą.
- Turint abejonių, kreiptis į specialistą. Jei nepavyksta susikalbėti su vaiku ir atrodo, kad jis per daug laiko praleidžia „nežinia ką veikdamas” telefone, galima pasikonsultuoti su psichologu. Kiekviena situacija individuali ir psichologo konsultacija gali padėti ją kritiškai įvertinti bei suplanuoti tolesnius veiksmus. Gal konsultacijų reikės vaikui? O gal – tėvams?
Nepanašu, kad socialiniai tinklai greitai kažkur dings – labiau tikėtina, kad vienus keis kiti. Dėl to mums būtina išmokti juos naudoti taip, kad jie neštų naudą. Mes galime rinktis, kokias paskyras sekti. Taip pat galime bent iš dalies kontroliuoti atsitiktinį turinį, kurį mums pateikia TikTokas: galima pasirinkti Restricted mode, kuris turėtų iššluoti visą potencialiai jautrų turinį. Apie taisykles pažeidžiantį video galime pranešti moderatoriams. Kita vertus, jei video taisyklių nepažeidžia, bet jaučiame, kad jis mus pernelyg stipriai užkabina, galime jį pažymėti kaip neįdomų. Čia rasite instrukcijas, kaip pakeisti TikTok parametrus ir naudoti Not interested funkciją, o čia – TikTok rekomendacijos tėvams.
Apibendrinant, socialiniai tinklai gali būti neįkainojamas resursas griaunant psichinės sveikatos stigmą, mažinant gėdą ir izoliaciją, ieškant įkvėpimo ar informacijos, bet jie turi ir šešėlį, kuris gali pakenkti pažeidžiamiausiems. Vargu, ar greitai tuo šešėliu nusikratysime, bet naivu tikėtis ir kad visuotinai apleisime socialinius tinklus. Tad kol moderaciniai algoritmai (tikėkimės) bando prisivyti toksiško turinio kūrėjus, belieka kritiškai įvertinti, kokį turinį renkamės mes ir mūsų vaikai. Mes galime jį bent iš dalies kontroliuoti, o jausdami, kad tam tikros temos mus stipriai įtraukia ir triggerina, galime jas nusinešti pas psichologą. Tuo tarpu vaikui didžiausia apsauga – saugus ryšys su tėvais, jaučiant, kad jie nuoširdžiai domisi jo vidiniu pasauliu.
