2015 m. nuo uolos nukrito ir žuvo penkiolikmetis muzikanto, poeto ir rašytojo Nick Cave sūnus. Jo pokalbis su žurnalistu Seán O’Hagan – jautrus ir gilus pasidalinimas apie gedulą, visišką subyrėjimą ir po jo sekusį augimą.
Štai kelios mano išverstos ištraukos:
„Tai nebūtinai turi būti mirtis – tai gali būti bet koks sunaikinimas. Nuolat matome, kaip tai nutinka: sugriūva santuoka, nutinka kažkas, kas sukrečia žmogaus gyvenimą – sveikatos problemos, išdavystė, viešas pažeminimas, ryšio su vaikais praradimas ar kas tai bebūtų. Ir tai sutrupina žmones į milijoną gabalėlių, ir atrodo, kad nebėra kelio atgal. Viskas baigta. Bet su laiku jie save susirenka po gabalėlį. Ir, kas svarbiausia, tai padarę jie pamato, kad jie – jau kitas žmogus: pasikeitęs, pilnesnis, sąmoningesnis, aiškiau nupieštas žmogus. Manau, kad iš tikro tai ir yra gyvenimas – tam tikra prasme numirti ir atgimti. Ir kartais toks sudėtingas savęs pertvarkymas gali vykti vis iš naujo.”
[…]
„Į gedulą galima žiūrėti kaip į tam tikrą pakylėjimo būseną, kai sielvartaujantis žmogus yra arčiausiai fundamentalios dalykų esmės. Tu arba paskęsti, arba tai tave pakeičia, arba, dar blogiau, tampi mažu, aplink nebuvimą susitraukusiu daiktu. Kartais gedintis žmogus susispaudžia ties tuo, ką prarado; jis sukaulėja ir nebeįmanoma į jį prasiskverbti, o kiti žmonės eina kitu keliu – jie atvirėja ir plečiasi.”
Visas straipsnis: UnHerd: Grief made me a person
