Skaitydama knygą „Analysts at Work” sustojau ties Sydney E. Pulver pastraipa apie gilaus pokyčio prigimtį psichoterapijoje. Jis rašo, kad pokyčiui neužtenka vien supratimo – tam būtina kažko atsisakyti, o atsisakius – tai apgedėti. Gal iš tiesų psichoterapija tik nedidele dalimi yra įžvalgų ieškojimas, o didžiąja dalimi – ilgas ir sudėtingas gedėjimo procesas?
Dažnai šis gedėjimas susijęs ne su pačiais žmonėmis, o su vidiniais jų vaizdiniais, kuriuos nešiojamės savyje metų metus. Šie vidiniai ryšiai gyvena mūsų fantazijose, viltyse, prisiminimuose, jais naudojamės žvelgdami į save ir į pasaulį.
Šį reiškinį padeda suprasti objektų ryšių teorija. Ji siūlo žvelgti į „objektą” ne kaip į konkretų žmogų, o kaip į vidinę jo reprezentaciją – emocijomis, fantazijomis, viltimis, ilgesiu ir skausmu įkrautą paveikslą mūsų psichikoje.
Būtent vidinio ryšio praradimą ir su juo susijusį gedulą Pulveris įvardija kaip esmines sąlygas struktūriniam pokyčiui.
Toliau – laisvas jo citatos vertimas (originalas teksto pabaigoje) ir kelios mano mintys šia tema.
„Kelias nuo įžvalgos iki pokyčio, deja, nėra tik valios aktas. Jis visada apima ir atsisakymą – savęs vaizdo arba ryšio su objektu – ir abiem atvejais neapsieisime be netekties ir gedėjimo.
Pavyzdžiui, mažiau pykti ant nutolusio tėvo reiškia atsisakyti ryšio su tėvu – tuo pačiu atsisakyti ir apgedėti ir visas šį ryšį lydėjusias viltis, lūkesčius ir aistras. Išsilaisvinimas iš pasyvumo, kilusio iš susitapatinimo su pasyvia motina, automatiškai nenutinka iškart suvokus tą susitapatinimą egzistuojant. Šalia to būtina giliai suvokti to susitapatinimo motyvus, o jie visada apima kažkurio ryšio su vidiniu objektu aspekto išsaugojimą. Atsisakyti tapatinimosi reiškia atsisakyti ryšio, o tam reikalingas gedėjimas.
Pokyčiai vyksta dėl daugybės priežasčių, bet manau, kad pokyčiai, kurie nevyksta per ryšio atsisakymą ir gedėjimą, paprastai nėra gilūs – ne tokie, kuriuos vadintume struktūriniais. […] Būtent gedėjimas greičiausiai yra viena iš priežasčių, dėl ko terapinis perdirbimas yra toks svarbus.”
– Sydney E. Pulver, Analysts at Work: Practice, Principles, and Techniques, skyrius „Psychoanalytic Technique: Some Personal Reflections”; sudarytojas Joseph Reppen
Tai, ką autorius aprašo, nėra loginis veiksmas. Tai lėtas, skausmingas ir dažnai prieštaringas procesas, kuriame ima byrėti mūsų seniai įsitvirtinusios psichinės struktūros – tam, kad galėtų kurtis naujos.
Pavyzdžiui (bet tikrai, čia tik pavyzdys, o ne universali tiesa apie visus vaikus, gyvenusius su emociškai nutolusiais tėčiais), įsivaizduokim, kad gyvenime vis atsiduriam situacijose, kuriose bandome įtikti autoritetams. Mums tai kainuoja varginančias ir neretai bergždžias pastangas nuskaityti jų lūkesčius ir poreikius bei įtampą bijant sulaukti jų priešiškumo.
Tęsiant Pulverio pavyzdį, galim manyti, kad šis santykio su autoritetais kūrimo būdas kyla iš seno, kadaise su emociškai nutolusiu tėvu susiformavusio vidinio ryšio. Tame ryšyje glūdi mūsų viltis pagaliau būti pastebėtam ir kaltė dėl neatitiktų numanomų tėvo lūkesčių. Toks ryšys tapo mūsų psichinės struktūros dalimi – savotišku filtru, per kurį matome ir aiškiname ne tik save, bet ir kitus žmones.
Nors tėvas – realus žmogus, vidinė jo reprezentacija gali būti labai subjektyvi. Ji paremta tikromis patirtimis, bet gali būti tiek emociškai įkrauta ar sutelkta ties tam tikrais aspektais, kad ima riboti mūsų elgesį ir savijautą gyvenime, net jei realus tėvas šiuo metu mūsų gyvenime nedalyvauja arba jei santykis su juo jau visai kitoks.
Norint keistis – šiuo atveju, laisviau pasipriešinti autoritetui, – kažin, ar padėtų tiesiog nustoti bendrauti su savo tėvu. Turbūt neužtektų ir tiesiog valios pastangomis nustoti bandyti prisitaikyti. Gilaus pokyčio galime tikėtis tada, kai atpažįstame, koks vidinis ryšys veikia mumyse, pripažįstame šio ryšio vidinį tikrumą, leidžiame sau išgyventi iš to kylančius jausmus ir palaipsniui atsisakome šio modelio. Šis procesas neturi nieko bendra su formaliu santykių nutraukimu – tai mūsų psichikoje vykstantis vidinio santykio paleidimas. Tai visada reiškia ir dalies savęs praradimą – tos dalies, kuri gyveno pagal savas taisykles ir, svarbiausia, saugojo viltį, kad vieną dieną viskas pasikeis. Tad tikrai yra, ką apgedėti.
Mano akimis, šios vaikiškos vilties praradimas yra tai, kas daro gedėjimą tokį sunkų ir skausmingą.
Tikriausiai viskas skamba gana schematiškai – aha, pirmiausia suvokiu objekto ryšį, tada jį priimu, tada atsisakau, tada apgedžiu, ir štai – aš laisvas. Čia svarbu prisiminti, kad kalbame apie ankstyvųjų patirčių suformuotus psichinius modelius. Jie pilni vaikiškų jausmų, fantazijų, vilčių. Kartais sunku juos tyrinėti iš suaugusiojo perspektyvos – juk mes tokie racionalūs, logiški. Dėl to terapijoje dažnai kyla frustracija: „Na, kodėl aš viską jau suprantu, bet niekas nesikeičia?” Todėl, kad tie vaikiški aspektai galbūt jau apmąstyti, bet neįsileisti emociškai, neatkurti, neišgyventi – vadinasi, ir neišgedėti. O va šitas procesas sunkiai telpa į schemą.
Originali citata:
„The process from insight to change does not, however, simply involve an act of will[…]. It always involves giving up either a self-representation or an object relationship, and both of these involve loss and mourning. Becoming less enraged at an absent father, for example, involves giving up one’s relationship with that father, giving up all of the hopes, expectations, and passions that went with it, and mourning them. Freeing oneself from a passivity that results from an identification with a passive mother does not automatically occur after insight into the existence of that identification. In addition, one must deeply recognize the motivations for that identification, and these always include the preservation of some aspect of an object relationship with mother. Giving up the identification means giving up the relationship, and that requires mourning. Change takes place for many reasons, but I hold that change in the absence of this process of giving up a relationship and its accompanying mourning is usually not the deep kind of change that we call structural. […] The need for mourning, incidentally, is probably one of the main reasons for the importance of working through.” (Sydney E. Pulver)
