James Bugental „Menas būti gyvam” knygą patyriau kaip labai gyvą. Ji mane išjudino: įsiurbė, įkvėpė, padrąsino. Įvadas gali išgąsdinti, kad knyga skirta tik specialistams, bet mano vertinimu, joje daug ko vertingo gali rasti ir ne specialistai.
Knygos formatas daugmaž pažįstamas, jei esat skaitę ką nors iš Yalomo arba Spinellio – be įvado ir epilogo turime 6 klientų istorijas, užgriebiančias labai bendražmogiškas terapines temas. Plius, į pasakojimus Bugentalis įpina nemažai humanistinių-egzistencinių pafilosofavimų. Bet kas man labiausiai patiko ir savotiškai atgaivino – tai, kaip realistiškai ir savikritiškai jis pasirinko pasakoti apie savo darbą. Literatūriškai jo pasakojimai gal ir ne stebuklingi, bet profesiškai jie – tokie tikri. Pasakojimai vis iš naujo primena, apie ką yra psichoterapija: ne apie technikas, ne apie tobulai suformuluotas ir tobulu laiku paserviruotas įžvalgas, o apie tvirtą ryšį ir abipusę drąsą.
Knygoje pamačiau trimatį psichoterapeutą. Ir nerangią, ilgą terapiją, kurioje susitinka dvi asmenybės ir pirmyn-atgal, ratais-kvadratais vaikšto, kol kažkas kažkaip sudera, išsijudina, pradeda keistis. Jokių stebuklingų gyvenimą tuoj pat pakeičiančių įžvalgų – tik dviejų žmonių darbas. Kartais laikantis tave ant fotelio kraštelio, kartais nuobodus, kartais malonus, o kartais – baisiai nejaukus. Terapeutas nesėdi kaip baltas popieriaus lapas – jis reaguoja autentiškai: rūpinasi, liūdi, frustruojasi, pyksta. Būna, kad per daug skuba, kažką nusišneka. O taip, knygoj – daug nusišnekėjimų ir nesusišnekėjimų. Kalbant apie savo darbą, norėtųsi tokius momentus nutylėti – nes gėda. Džiaugiuosi, kad Bugentalis pasirinko pasidalinti ir jais.
Smagu skaityti, kaip tvirtame ir saugiame terapiniame ryšyje atsiranda vietos jausmams, kurie paprastai gyvenime mus skatina bėgti iš santykio arba juos nuryti vardan santykio išsaugojimo. Mano supratimu, esminė psichoterapinio darbo dalis ir atsiremia į ryšį: jo kūrimą, puoselėjimą ir testavimą, ieškant jame savęs, mokantis išgirsti savo vidinį balsą ir rasti būdą jam įgarsinti. Kitaip tariant, plėsti savo reakcijų paletę ir neštis ją į gyvenimą. Kaip sakė Nancy McWilliams: „Dviem bendradarbiaujantiems žmonėms reikia turėti apie ką įdomiai kalbėtis, kol nespecifiniai santykio veiksniai tyliai gydo.”
Mane įkvepia Bugentalio drąsa ir pasitikėjimas procesu – kartais avansu už klientą. Kai kurie jo sprendimai atrodė labai rizikingi*, bet jie suveikė. Tam, kad rizikuotum, turi pasitikėti kliento potencialu, motyvacija bei terapinio santykio tvirtumu. Norisi pasaugoti klientą, bet baimė rizikuoti gali ilgainiui vesti prie terapinės stagnacijos.
Aišku, kad ir kiek nejaukių terapinių momentų Bugentalis į savo istorijas įpynė, tai vis tiek yra gražūs, koncentruoti pasakojimai, kurių trumpumas gali sukurti įspūdį, kad viskas yra easy-peasy. Skaitant lengva pamiršti, kad aprašytos terapijos truko metų metus, o su klientais jis susitikdavo kelis kartus per savaitę. Nėra taip lengva keisti per keliasdešimt metų susiformavusią asmenybę, kuri kasdien vis stipriau įtvirtina savo įprastus elgesio modelius ir santykius su pasauliu. Psichoterapija trunka apie valandą, dažniausiai susitinkant kartą per savaitę – viso gyvenimo kontekste tai yra… mažai. Suprantama, kad esminiai pokyčiai bus negreiti, sunkūs, nenuoseklūs. Bet įmanomi.
Grįžtant prie teorinių Bugentalio pamąstymų, smagu pajusti tą click, kai teorija susipina su praktika, bet daugelis svarstymų – daugiau filosofiniai: apie tai, kaip kažkas turėtų būti arba kokie mes, žmonės, esam. Jie skamba gražiai ir teisingai, bet tarsi kabo ore – kaip siekiamybė, kryptis.
Man stipriausias buvo epilogas, iš teorinių padangių greit grąžinęs į realybę: net ir būdamas sėkmingu psichoterapeutu, esi paprastas žmogelis, asmeniniam gyvenime savu tempu, tais pačiais ratais-kvadratais artėjantis prie autentiškesnio buvimo. Ir tada gyvenimas baigiasi. Kaip mėgsta sakyti viena mano dėstytoja, ne šventieji puodus lipdo.
Apibendrinant, knygą rekomenduoju tiems, kuriems smalsu patyrinėti, kaip patys sprendžia šešių Bugentalio klientų vidinius konfliktus. Taip pat tiems, kurie nori pasvarstyti apie savo psichoterapinę kelionę, patyrinėti savo santykį su psichoterapeutu, pasitikrinti, kiek jų patirtys terapijoje atsispindi čia aprašytų klientų istorijose. Galų gale, rekomenduoju ją jauniems specialistams, galbūt įsikvėpusiems iš nušlifuotų, nerealistiškų terapinių pavyzdžių. Jauno specialisto perfekcionizmas yra galinga motyvuojanti jėga, bet nesuderinta su realybe ji gali vesti į skaudų perdegimą.
Desertui – šiek tiek ištraukų.
Apie tai, kuo atsakomybė skiriasi nuo kaltės
„Pirmasis mūsų susidūrimas su atsakomybe mus moko įrodinėti, kad neturėjome kito pasirinkimo. Mes ieškome išorinių “priežasčių”, kurioms galėtume užkarti nemalonią atsakomybę: ką pagalvos kiti, kaip paprastai daroma, ko reikalauja taisyklės, – taip atsikratome nepageidaujamos atsakomybės. Šis poreikis išvengti atsakomybės kyla todėl, kad mes ją painiojame su kita sąvoka – kalte. Šie du dalykai, atsakomybė ir kaltė, išties nėra tapatūs. Tiesą sakant, psichologijoje jie kreipia mus į priešingas puses. Kaltė – tai subjektyvaus centrizmo neigimas. “Tai tu kaltas, kad aš…” Net jei kaltinu save (“Pasielgiau savanaudiškai, užmiršau tai…”), iš tiesų kaltę suverčiu tariamai savybei, savo “savanaudiškumui”, užuot prisiėmęs visą atsakomybę. Kita vertus, atsakomybė – tai susitelkimas į veiksmą ir jo padarinius. “Taip, aš išties nusprendžiau taip pasielgti. Apgailestauju, kad tu dėl to blogai jautiesi. Ką mes kartu galėtume padaryti, kad tau būtų geriau?” Taigi atsakomybė yra žvelgimas į priekį; ji patvirtina, kad mes turime galią veikti ir siekti geresnių rezultatų. Šia prasme galimybė yra kitas atsakomybės veidas.
Jei perdėm rūpinuosi dėl kaltės, prarandu ryšį su vidiniu pojūčiu; kai prisiimu atsakomybę, patvirtinu, kad vaidinu svarbų vaidmenį savo gyvenimo patyrime. Iš pacientų išmokau, kad jei noriu turėti apsčiai gyvenimo ir žinoti savo galimybes, turiu pripažinti, kad visada esu atsakingas už tai, ką darau.”
Apie mūsų ribotumą
„Jei noriu būti visiškai gyvas, turiu priimti ir savo ribotumą, ir savo laisvę. Jei sieksiu viską žinoti ir viską padaryti, gali būti, kad prarasiu tai, ką tikrai mokėjau. Negaliu visko žinoti, visko atlikti, amžinai gyventi. Galiu sužinoti kur kas daugiau nei žinau dabar, nuveikti kur kas daugiau nei nuveikiu dabar ir gyventi visavertį ir tikresnį gyvenimą nei dabar.
Tikrą gyvenimą galėsiu gyventi tik suvokęs subjektyvią savo būtį. Šis pojūčių matmuo svarbesnis visavertiškam gyvenimui nei visi kiti išoriniai suvokimo būdai. Pernelyg daug mūsų – ypač vakarietiškosios kultūros viduriniosios klasės atstovų – prarado gyvenimo pojūtį ir savo vidinę esmę. Jei mums prieinama tik maža vidinės patirties dalelė, esame svetimi sau, lyg būtume du skirtingi asmenys. Mes esame beveik praradę tiesioginį savo jausmų, norų, reikmių ir ketinimų suvokimą.„
Apie psichoterapijos kaip „detektyvinės istorijos” mitą
„Populiarioji literatūra, filmai, romanai, televizijos laidos pateikia istorijų, kaip žmogus staiga “patiria” įžvalgą, naujai pažvelgia į gyvenimą ir pasveiksta. Psichoterapijai tai prilipdė, kaip aš vadinu, “detektyvinės istorijos” etiketę. Daugybė pacientų tokiu būdu dirba su savimi, uoliai tyrinėja savo veiksmus, žodžius, kalbos riktus, sapnus ir visas kitas užuominas, ir jas dedasi į savo bylą. Per detektyvinę psichoterapiją pasiektos įžvalgos (nesvarbu, pateiktos psichoterapeuto, paciento ar abiejų) ir vidinio pojūčio suvokimas skiriasi taip, kaip dirbtinė šviesa skiriasi nuo saulės šviesos. Pirmojoje galime išvysti tai, ko kitaip nepamatysume, bet tik pastaroji mums padeda augti ir tobulėti.”
* Luizos istorija man sukirbino etines dvejones. Nenoriu spoilinti, kas ten vyko, bet abejoju Bugentalio veiksmų etiškumu. Tai, kokias intervencijas jis nusprendė taikyti, sukėlė didelę riziką pažeidžiamos pacientės integralumui. Drąsu tokį atvejį pateikti knygoje, bet man tai neatrodo pamokanti istorija. Pasisekė, jei klientė atlaikė ir sugebėjo tokią patirtį konstruktyviai integruoti, bet nežinau, ko būtų galima iš šio pavyzdžio pasimokyti. Kad ir kokį lygiavertį santykį stengtumėmės sukurti, klientas vis tiek lieka pažeidžiamesnis, ir mūsų pareiga yra stengtis jam nepakenkti. Na, ir netenkinti savo poreikių jo sąskaita.
