Nemažai psichoterapiją norinčių pradėti pacientų* klausia, ar būtų galima savaitines sesijas suretinti iki karto per dvi savaites. Anksčiau bandžiau prisitaikyti prie tokio ritmo, bet ilgainiui įsitikinau, jog būtent savaitiniai susitikimai padeda tiek man, tiek pacientui stabiliai įsitraukti į psichoterapinį procesą.
Nepretenduoju į universalią tiesą – šiame tekste dalinuosi savo patirtimi ir požiūriu. Žinau, kad dalis kolegų sutinka arba patys siūlo susitikti kas dvi savaites. Tikiu, kad jie turi savų svarių argumentų, kodėl pasirinko tokį darbo modelį. Manau, svarbiausia, kad kiekvienas dirbtume taip, kaip jaučiamės patogiausiai.
Kodėl svarbu susitikti kas savaitę?
Psichoterapija. Savo darbe taikau psichodinaminę psichoterapiją. Ši terapijos kryptis orientuojasi į gilų ir ilgą darbą, iš kurio galima tikėtis stabilių asmenybės pokyčių net ir terapijai pasibaigus. Čia vienas pagrindinių darbo įrankių yra psichoterapinis ryšys, kuriam sukurti ir išlaikyti reikalingas stabilus kontaktas. Tokiame ryšyje atsiranda erdvės atsikartoti ankstesnėms patirtims su svarbiais asmenimis (tai vadiname perkėlimu), pacientas gali saugiai būti pažeidžiamas, tyrinėti emociškai sunkias temas.
Tęstinumas. Terapijai gilėjant, ryškėja sesijų tęstinumas. Net ir mainantis temoms, sesijas sieja bendro konteksto gija: metaforos, asociacijos, istorijos, sapnai, gyvenimo įvykiai. Po truputį „pasirodo” paciento asmenybės struktūra ir ryškėja bei psichoterapiniame santykyje atsikartoja gyvenimo eigoje išmokti tarpasmeninio bendravimo modeliai. Visa tai sudaro paciento kontekstą. Kontekstui plečiantis kuriasi erdvė ne tik geriau suprasti, bet ir perdirbti sudėtingus gyvenimo patyrimus, prisidėjusius prie paciento asmenybės formavimosi. Kol tęsiasi psichoterapija, tarp sesijų abu su savimi nešiojamės šį kontekstą. Susitinkant kas savaitę, kontekstas lieka gyvas, pulsuojantis, o tokį jį lengviau nešiotis tiek man, tiek pacientui.
Žinoma, ne visada pavyksta susitikti kas savaitę – abiejų mūsų ligos, atostogos, komandiruotės ir nenumatyti gyvenimo įvykiai lemia darbo pertrūkius. Dėl to stabilus savaitinis įdirbis tik dar svarbesnis – kad terapija galėtų atlaikyti tokius gyvenimiškus tarpus ir kad būtų galima atvirai tyrinėti, kokius jausmus jie kelia ir kokias ankstesnes patirtis jie aktyvuoja.
Terapija ir gyvenimas juda išvien. Šviežiems terapiniams patyrimams ir subrandintiems pokyčiams lengviau integruotis į gyvenimą, kai terapija reguliariai įsiterpia į jį. Dirbant psichoterapiškai, pacientas po truputį augina savo savo „vidinį terapeutą”, kuris ilgainiui užims psichoterapijos vietą.
Ir pats gyvenimas natūraliau „ateina” į psichoterapiją, kai susitinkam kas savaitę. Nors per tiek laiko spėjam tikrai daug visko patirti, galim pasitikėti procesu – sesijoje vienaip ar kitaip pasirodys tuo metu svarbūs dalykai. Gal kils netikėta asociacija, prisiminimas, kalbos riktas („susipins liežuvis”), o gal aš, žinodama pakankamai paciento gyvenimo detalių, pajusiu, kur pacientas kažką nutyli ar jo pasąmonė mėto užuominas apie svarbią temą. Žodžiu, stabiliai dirbdami galim pasitikėti ir savo kailiu patirti, kad tai, kas svarbiausia, galų gale vis tiek „pasipasakos” net ir nežinant, apie ką tiksliai kalbėti – tuo pasirūpins arba paciento pasąmonė, arba aš. 🙂
Kas keičiasi suretinus sesijas?
Sunku tyrinėti terapinį ryšį. Ryšys silpnesnis, fragmentuotas, todėl mažiau emociškai įkrautas ir menkiau informatyvus. Mažiau progų sesijose atsikartoti tarpasmeninei dinamikai, kuri lydi pacientą ir kituose svarbiuose ryšiuose.
Sunkiau išlaikyti tęstinumą. Kuo didesnis tarpas tarp sesijų, tuo sunkiau išlaikyti gyvą terapinį kontekstą. Mūsų ryšys tarsi apauga vijokliais ir reikia abiems stengtis juos vis iš naujo nuskabyti. Sunku „įeiti” į sesiją – reikia vis iš naujo apsiprasti vienam prie kito. Čia prisideda ir mano galimybių ribos. Vedu sesijų užrašus, bet svarbiausia – tarpasmeninė – informacija nusėda į mano pačios ilgalaikę atmintį, asociacijas, jausmus. Susitinkant rečiau, šis kontekstas tampa miglotas, todėl man sunkiau efektyviai dirbti.
Didesnė atskirtis tarp terapijos ir gyvenimo. Per dvi savaites daug visko nutinka, o psichoterapiniai patyrimai po truputį blanksta. Taigi, sunku gyvenimą „parnešti” atgal į terapiją – ilgai nesimačius atrodo svarbu išpasakoti „užkauptas” patirtis, kyla įtampa bandant viską sutalpinti į 50 minučių. Pačią psichoterapiją irgi sunku nešiotis omenyje, kol nugyvenam tas dvi savaites – pacientas nejučiom apleidžia savo „vidinį terapeutą” ir įkrenta į įprastą buvimą.
Mano ribos. Aš turiu pacientų limitą. Ne savaitinių sesijų, o pacientų. Renkuosi priimti jų tiek, kad neperdegčiau, turėčiau pakankamai laiko apsirašyti sesijas, supervizuotis, toliau mokytis psichoterapijos, skaityti profesinę literatūrą ir rūpintis savimi. Man svarbu užtikrinti, jog sesijose būsiu pailsėjusi, dėmesinga, apmąsčiusi ir išlaikiusi „gyvą” kiekvieno paciento kontekstą. Visas šis pacientui nematomas darbas įeina į sesijos kainą. Tad nors fiziškai ir galėčiau į atsilaisvinusią pusę vietos priimti dar vieną kas dvi savaites besilankantį pacientą, pas mane ateitų visas žmogus, o ne pusė. Vadinasi, mano RAM’ai būtų dvigubai užimti, nors savaitinių sesijų turėčiau tiek pat.
Apibendrinant, savaitiniai susitikimai negarantuoja, kad psichoterapija eisis kaip per sviestą, kaip ir dvisavaitiniai susitikimai nebūtinai reiškia, kad psichoterapija bus neefektyvi. Bet kuriuo atveju, reikės stengtis nepamiršti psichoterapijos kasdieniam gyvenime, mokytis atvirai įsitraukti į sesijas, pratintis vis iš naujo sugrįžti į kontaktą. Visgi bandydama dirbti abiem būdais pastebėjau, kad savaitiniai susitikimai sudaro palankesnes sąlygas psichoterapiniam procesui gyvuoti ir atnešti norimų rezultatų.
Išimtys
Būna situacijų, kai su psichoterapiją jau ilgą laiką lankančiais pacientais sutariam, kad verta ir galim retinti sesijas.
Įveikus psichologinę krizę ir neplanuojant pereiti prie atskleidžiamosios psichoterapijos. Jei terapijos tikslas buvo įveikti psichologinę krizę ir situacija stabilizavosi, prieš atsisveikinant prasminga patyrinėti, kaip pacientui pavyksta vienam susitvarkyti su epizodiniais pablogėjimais. Retesni susitikimai padeda įtvirtinti paciento autonomiją, o paaiškėjus, kad terapiją baigti dar per anksti, galima laisvai grįžti prie savaitinių susitikimų.
Baiginėjant ilgalaikę atveriamąją psichoterapiją ir esant komplikuotam atsisveikinimui. Psichoterapijos baigiamasis etapas tikrai nusipelno atskiro teksto. Bet jei trumpai, artėjanti pabaiga gali „pakelti” naujas, dar neperdirbtas temas apie atsisveikinimą, kitas išgyventas ar gąsdinančias pabaigas, gedulą…Todėl labai svarbu pabaigai pasilikti pakankamai laiko. Sutarus pabaigos datą, paprastai ir toliau susitinkame kartą per savaitę, tik sesijose vis daugiau erdvės suteikiam pasiektų pokyčių reflektavimui, kylančių jausmų tyrinėjimui, perdirbimui. Atėjus sutartam terminui atsisveikinam su visam. Tokia pabaiga – labai svarbus ir savaip auginantis terapinis patyrimas. Kita vertus, kartais svarbiau patausoti paciento resursus ir atsisveikinimą šiek tiek sušvelninti – palengvinti „atsirišimą” retinant sesijas. Retėjant sesijoms neišvengiamai keičiasi jų dinamika, natūraliai atsiranda daugiau erdvės nutolti.
Psichoterapijos eigoje iškilus trumpalaikiams finansiniams sunkumams. Gyvenime visko nutinka. Jei su pacientu esame pasiekę pakankamai stabilų terapinį puslą ir jam dėl netikėtų finansinių sunkumų tenka trumpam retinti sesijas, kartais taip ir padarome. Čia svarbiausi aspektai – jau stabilus psichoterapinis procesas ir trumpalaikiai finansiniai sunkumai.
Kita vertus, nerekomenduoju pradėti mokamos psichoterapijos, jei finansinė padėtis šiame gyvenimo etape neleidžia už ją reguliariai mokėti. Jei už terapiją mokama iš paskutinių pinigų, dažnai kyla daug įtampos, norisi skubinti procesą, išspausti iš sesijų kuo daugiau. Sunku tą įtampą „nuimti”, jei nesikeičia finansinė situacija, bet ne ką lengviau dirbti nepaisant tos įtampos. Kur jau ten pabūsi tylaus pamąstymo minutėj, kai galvoj sukasi skaitliukas, kad ta minutė kainuoja eurą. 🙂
„Bet šiuo metu galiu sau leisti lankytis tik kas dvi savaites. Negi tuomet geriau išvis nelankyti terapijos?”
Manau, kad suradus tinkamą tokią paslaugą siūlantį specialistą bei išsikėlus realistiškus tikslus, viena sesija per dvi savaites – neblogas variantas. Nors pati taip nedirbu, žinau ne vieną kolegą, kuriam (pa)tinka toks darbas. Tad jei norisi specialisto pagalbos ir šiuo metu jums patogus toks variantas, kodėl gi nepabandžius.
Bet kuriuo atveju, ieškant specialisto rekomenduoju atvirai domėtis, kaip jis dirba ir ar galėtų atliepti jūsų poreikius bei galimybes.
* Sekdama psichoanalitinę-psichodinaminę tradiciją, psichoterapijos „gavėjus” vadinu pacientais. Ne visiems šis terminas skamba jaukiai – kažkam gal mielesnis terminas būtų „klientas”. Žodis „pacientas” gali asocijuotis su ligomis ir gydytojais, galbūt tam tikru galios disbalansu. Kita vertus, žodis „klientas” gali asocijuotis su verslu, paslaugų pirkimu, dalykiniu santykiu – tarsi psichoterapeutas pardavinėtų laimę ar kažkokius įrankius jai pasiekti. Man, kaip ir didelei daliai psichoanalitikų, šiuo atveju atrodo svarbiau akcentuoti, kad į psichoterapiją paprastai ateina vienaip ar kitaip kenčiantys žmonės. Žodis „pacientas” ir yra kilęs iš lotyniško žodžio „kentėti”. Tad iš dviejų netobulų variantų renkuosi pastarąjį.
